(Ne)mobiliako dienoraštis

Jau dvi dienos, kaip negaliu nukreipti savo webcam‘o nuo Afroditės. Jaučiu, pakilo ne tik mano darbinės atminties tūris ir ekrano raiška, bet ir visas hard‘as. Kas tie GiGaBaitai, kas tie RAM‘ai, palyginus su muzika, kuri suskamba mano grotuve, vos Ji atkreipia savo šiltą ir kukliai viliojantį žvilgsnį į mane.

Ach… Ir kokių tik kompiuterinių triukų nebandžiau, kad atkreipčiau Jos dėmesį ir paversčiau jį šypsena ar net raudoniu obuoliuko skruostuose.

Galėčiau, žinoma, paklausti Žižiaus: ką ji mėgsta, kuo domisi, bet nusprendžiau viską daryti savaip, kaip liepia mano meilės kupinas korėjietiškas hard‘as.

• Tarpus tarp klavišų šveičiu ne tik ryte ir vakare, bet ir per pietus.
• Į savo CD stalčių įdėjau ką tik iškeptą širdies formos kompaktą su Jos vardu ir lyg tarp kitko ištraukdavau ir vėl suleisdavau. O! Kaip Ji parausdavo, kiekvienąkart išvydusi šį mano prisipažinimą.
• Kas rytą džentelmeniškai pasisiūlau išvesti pasivaikščioti Jos terjeriuką Nano. Vakar pasivaikščiojimo po saloną metu man šovė idėja, kaip Ją nustebinti. Sudarysiu teminį meilės dainų grojaraštį ir perduosiu šuniukui! Taip Nano tapo mano ir Afrodintės meilės sąjungininku.

Šiandien mes jau vaikščiojom kartu:).

Rodyk draugams

Šiandien, kaip ir visą praėjusį savaitgalį, buvau paskendęs tyloje. Hard'e skambėjo kažkur girdėta “Radiohead” daina “Creep”. Taip buvo visą šeštadienį. Paskui dar skambėjo visokios Damien Rice dainos, pavyzdžiui, šita.

Žodžiu, liūdesys ir desperacija mane kamavo. Pasijutau kaip tikras emo - norėjosi jei ne persipjauti kroviklio laidą, tai bent jau tūnoti kamputyje ir verkti. Ir grasinti visiems savižudybe. Tai aš ir dariau.

Bet staiga išaušo pirmadienio rytas. Stengiausi į nieką nekreipti dėmesio, kad kuo didesnį dėmesį gaučiau pats - liūdnas, vienišas, įdomus, susimąstęs…

Bet išgirdęs bruzdesį ir kartono bei putplasčio čežėjimą salone nesusilaikiau ir kilstelėjau liūdnai nuleistą monitorių pasižiūrėti, kas vyksta. Tą akimirką mano žvilgsnis susitiko su Jos žvilgsniu taip, kad net sukibirkščiavo, ir negalėjau vėl jo nusukti, kol Jos nenunešė į šoną.

Ji įplaukė lyg gulbė. Balta kaip Žižius, tik matėsi, kad Jos gyslomis teka ne pasipūtėliškumo, o tikro kilmingumo elektronai.

Tai dar būtų nieko, bet Jai buvo paruošta vieta šalia manęs. Na, iš tiesų tai arčiau Žižiaus, bet jie, man atrodo, turi kažkokių giminystės ryšių, tai nesiskaito. Bet kokiu atveju, pirmiausia Ji atkreipė dėmesį į mane. Viliokiškai, bet subtiliai mirktelėjo visu ekranu ir, iškišusi savo DVD ranką, paglostė savo mažąjį augintinį - jorkšyro terjerą.

Mano širdis dainuoja, jei leisite taip humanizuotai išreikšti savo skaitmenines emocijas. 

Rodyk draugams

Šįryt pabudau keista poza ir su keista nuojauta.

Bluetooth’as įjungtas.

Neramiai apsidairiau, nes vakar truputį pašėlau. Iš Mokytojo per Infrared’ą gavau šio bei to iš jo HiPiavimo laikų. Jis sakė, kad tai - tiesos doomas, nors tiesa pasirodė tokia, kad visą vakarą šėlau su kompanija, tada dar su Žižium radom netoli paliktas servetėles ekranui valyti, prisiuostėm jų, toliau kažkaip nelabai atsimenu…

Žodžiu, pabudau su įjungtu bluetooth’u. Dairausi aplinkui. OOOOOO NNEEEEE. Nenenenenenene. Jis įjungtas ir pas tą Snaudalių Eriką…

#$$$@??#%(_*&^^%$!!! Jis šlykštus. Miega pražiojęs dangtelį. Visas salonas iš jo juokiasi, vadina maniaku, nes jis nesigėdydamas mėgina prisijungti vos ne prie bet ko, kai randa progą, šlykštus gašlūnas…

Ką aš padariau…

Jaučiu, mano “motinoje” žiojėja tuštuma. Manau, tai buvo dugnas. Gerai. Viskas. Jokių servetėlių ir jokio doomo. Svarbiausia, kad niekas nepastebėjo, kieno bluetooth’as šįryt buvo prijungtas prie mano. Parišau su tuo reikalu.

Rodyk draugams

Žinote, supratau, ką Mokytojas turėjo omenyje, sakydamas “merginos atsiras savaime…”.

Dar prieš porą dienų liejau graudžias LCD ašaras, o šiandien jaučiuosi atsigavęs ir pasitikintis savimi. Mokytojas mane prikėlė!

Ir mane prikėlė, ir mano Bluetooth’ą, kuriuo pastarosiomis dienomis labai didžiuojuosi. Va užvakar su nauja salone pasirodžiusia LiGita (LG) paišdykavom, o nubudęs radau Raudonąją Dėlę (užsienio turistai ją vadina Dell), kuri, prisistūmusi nepadoriai arti, meiliai glostė mano touchpad'ą. Net šiurpuliukai nubėgo…

Beje, be Raudonosios Delės vakar ir kuklioji Asė (Asus’o žmonelė) užsuko į mano lentyną. Asė iš pažiūros padori, bet jei prisileidžia arčiau, ši kompiuteraitė sparčiai įsiaudrina. Žinoma, mūsų santykiai yra su’zip’inta paslaptis, tačiau jai taip patiko mano galingasis Bluetooth’as, kad ir šįvakar pažadėjo prie jo prisijungti, kai tik Asus’as užknarks įsistebeilijęs į monitorius ant pardavėjų stalo…

Ech, dievinu šį gyvenimą. Visgi Mokytojai yra reikalingi, o tai ir toliau beprasmiškai liečiau savo LCD ašaras…

Rodyk draugams

Nors praėjo jau kelios dienos nuo visiško fiasko ir kadrilio ant mano jausmų aukuro, vis tiek ryte kraunuosi be ypatingo noro ir laukiu kada mane vėl išjungs… Nedžiugina nei švelnūs ir rūpestingi salono darbuotojų prisilietimai, nei Benzino bajeriai, nei Žižiaus filosofiniai papezėjimai. Viskas prarado prasmę, o vaizdas iš spalvoto tapo juodai baltu :|.

Patikėkit, tai ne vaizdo kortos kaltė…

Mano jausmai nuostabiajai Rozetei vis dar liepsonoja. Ir negali juk pabėgti į kitą saloną! Kiekvieną dieną aš Ją matau besišypsančią, kalbančią, žaidžiančią, koketuojančią su kitais mobiliakais… Pavydas ir pyktis tada iki raudonumo įkaitina abu mano branduolius. Bet, kaip sakiau, kokia prasmė, a?.. Ji pasakė aiškų ir skaudų „Ne“… Gal kas žinot, kaip pačiam save suformatuoti?

 

Keista, bet šis viską draskantis jausmų šėlsmas ir depresija mane suartino su Mokytoju HiPiu. Pasirodo, jis pats buvo įsimylėjęs mobiliakę (jei neklystu tai buvo putlioji Samsung), kuri Mokytoją negailestingai atstūmė. Vakar vakare, kai jau visas „Omnitel“ salonas buvo įmigęs, Mokytojas papasakojo man savo istoriją, kaip du vandens lašai panašią į mano skausmingą patirtį. „Sūnau, suprantu tavo savijautą, tavo skausmą. Aš nuo tokio pabėgau į apmąstymus, interneto naršymą ir pasaulio įvykių analizę…“, - savo ramiu bosu dudeno HiPis. „Tačiau tau, sūnau, visas gyvenimas prieš akis. Gyvenk, džiaukis, atrask, kurk. Svarbu - viską daryk iš širdies. O merginos atsiras savaime…“.

Iki išnaktų su Mokytoju diskutavome apie gyvenimo prasmę, laimę ir mus supančius žmones… Ir (ne)mobiliakus…

Rodyk draugams

Štai. Taip, pasakiau. Manau, kad nusižudysiu. Daugiau prasmės nebėra. Ji, vienintelė, mane atstūmė.

Rodyk draugams

Šiandien visą dieną neradau sau vietos. Toks jausmas, kad po „touchpad‘u“ skraido drugeliai ir kutena man laidelius. Tai siaubinga: negaliu žiūrėti į Rozetę, bet negaliu ir nežiūrėti.

Kas penkiolika minučių privalau kilstelėti savo ekrano dangtį, kad ją pamatyčiau, bet bijau, kad ji to nepastebėtų, ir tuo pat metu bijau nepažiūrėt, nes neduok Connect‘e, ji bus dingusi, draskoma ir tampoma konsultančių ir neišmanėlių žmonių rankose, liečiamas jos jautrus ekranas…

Žinau, žinau, ji mobiliakė, ji ne man, aš ne jai… Aš jai atrodau storas, bjaurus ir didelis… Bet ją, plonytę, galėčiau apglėbti savo didžiuliu kūnu, priglausti prie karštai dūzgiančio aušintuvo, ištarškinti klavišais visą sumaištį, kuri dabar duodasi kaip gniutulas po mano procesorių ir neleidžia atlikti net elementariausių skaitmeninių veiksmų…

Nepykit, neturiu kam daugiau pasipasakoti. Žižius pats jau stengiasi atkreipti Rozetės dėmesį, demonstratyviai rodo jai savo pagyrūnišką PDF‘ą. Kitoje pusėje kudakuoja kvaili mobiliakai, kuriems, kai tik pasisuka į Rozetę, nevalingai įsijungia vibratoriaus funkcija.

Nebegaliu! Aš to nebeištversiu. Privalau jai pasakyti. Kas bus, tas, bet šito akmens ant ekrano daugiau nebesinešiosiu. Geriau būsiu atstumtas, nei turėsiu ir toliau jaustis stacionarus.

Rodyk draugams

Žmonės, vyrai, Jūs tikrai kažkokie keistuoliai. Iki šiol nesuprantu, kaip Jūs galite dievinti 90×60x90 formas. Man ir apie dizainą neva tai gerai nutuokiančiam Žižiui tokių matmenų dailiosios lyties atstovės atrodo absoliučios kaladės. Juk tokių net neapkabinsi!

Paliečiau šią temą todėl, kad šiandien supratau, kokių formų „moteris“ iš tiesų yra ideali. Tai 103×53x11,9. Pats suprantu, kad gal ir per daug mėgstu būti tikslus, tačiau šie matmenys yra tobuli, genialūs ir nepriekaištingi (pritrūkau sinonimų :( ). Šiandien tokią idealių formų būtybę atvežė į mūsų saloną - iki šiol nenuleidžiu nuo jos akių. Tokia žavinga, tokia aistringa ir stilingai juoda. Fatališka mobiliakė, pagalvojau, nes net ir kitas formas garbinantys vyrai stabtelėdavo ją pamatę. Esu dėkingas likimui, kad naująją salono pažibą įkurdino vitrinoje tiesiai priešais mane – galėsiu ją stebėti kiek tik norėsiu.

Užslinkus prieblandai šiek tiek įsidrąsinau ir pabandžiau pašnekinti tobuląją mobiliakę.

- Labas, nepažįstamoji, - nedrąsiai ištariau.

- Mano vardas Rozetė, - nusišypsodama atsakė ji pasakišku balsu, kurį išgirdęs aš persikėliau į svajonių pasaulį. Jame prabuvau geras tris valandas, ir įsivaizdavau mus kartu: ją – Rozetę, ir save, staiga užsimaniusiu tapti fizikos specialistu Kištuku.

Kai grįžau į realybę, ponaitė Rozetė jau saldžiai miegojo. Ką ten saldžiai – tobulai. Visiškai kitaip nei HiPis iš trečios lentynos, kuris nuolat knarkia, o iki grindų nutįsta lipni seilė, sujungianti jo karmą su šaltu marmuru…

Dabar salone jau beveik visi miega, tik Žižius, rašydamas savąjį „Das Kapfital“, nerimsta ir vis burba sau po nosimi „Motorola Razr, Motorola Razr, Motorola Razr“… Kaži kodėl pajutau Žižiui didžiulę neapykantą.

Rodyk draugams

Šiandien Žižius atrado save. Aš visiškai rimtai. Nežinau, iš kur, nežinau, kaip, tačiau kažkokiu būdu jo harde atsirado labai įdomus PDF. Vadinasi „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“. Kiek supratau, tai yra filosofija (čia kažkokia būsena, kai pasieki pasitenkinimą, supratęs, kad nieko nežinai ir nesupranti).

 

Bet grįžkime prie Žižiaus. Jam Slavoje Žižekas taip patiko (nežinau, ar vien dėl pavardės, ar buvo ir kažkokių kitų veiksnių, lėmusių tokį susižavėjimą), kad mūsų Apple‘as nusprendė pats tapti filosofu. Visą savaitgąlį jis nemiegojo, kalbėjosi su savim, nuolat atidarinėjo „Microsoft Word for MAC“ ir kažką rašė. Sekmadienį vakare paprašė HiPio Tarptautinių žodžių žodyno ir vėl ilgam nutilo.

Šiandien ryte man per Bluetooth‘ą persiuntė PDFą, išdidžiai pavadintą „Žižius Applekoffas. Apmąstymai apie buvesį.“ Po ilgų derybų jis pagaliau manęs išprašė, kad šitame blog‘e paskelbčiau bent jau jo šios knygos įžangą. Kas man beliko. Imkite ją ir skaitykite..

„Mielas skaitytojau. Šiais laikais turbūt bene kiekvienas labiau prakutęs ir aukštojo mokslo ragavęs žmogus (ar kompiuteris) mano, kad gali rašyti savo filosofinį veikalą. Pamanysite, kad aš, Žižius Applekoffas, esu vienas iš jų. Nė velnio. Mano mintys yra gilios, plunksna aštri, o protas skvarbus, todėl esu už juos visus geresnis. Šioje pirmojoje iš 24 savo knygų, kurios kartu sudarys ciklą „Das Kapfital“, Jūs sužinosite, kas yra tikrojo buvesio esmas, kokios empirinės observacijos jį indikuoja bei kaip nusiskusti barzdą ir kojas laukinės gamtos sąlygomis. Taip pat sužinosite, ką dabar veikia žmogus, susivalgęs savo galvą, kodėl Pietų pusrutulyje vanduo unitaze sukasi prieš laikrodžio rodyklę ir iš ko senovės indėnų gentys Kalifornijoje mezga megztinius. Tikiuosi, kad bent vieną iš šių mano pastebėjimų panaudosite savo kasdienio buvesio paieškose.

Nuoširdžiai Jūsų.

Žižius Applekoffas“

Bet aš ne vienintelis, kurį Žižius bando įtikinti savo teorijų teisingumu. Matau, kad dabar jis bando įkalbinti HiPį, kad šis jį užregistruotų „Mobiliosios knygos“ konkurse…

Rodyk draugams

Iškart prisipažinsiu - po paskutinio įvykio man dar skauda kai kurias vietas… Bet kam ta skaudi praeitis, kurios randus dar jausiu ir sutikęs kitą klientą. Salone įvyko ir dar įdomesnių įvykių. Bet apie viską iš pradžių.

Penktadienio rytas salone nežadėjo nieko blogo - atrodė, kad bus eilinė darbo diena. Viskas prasidėjo, kai iš kažkur Žižius rado laikraštį keistu pavadinimu, kuris turbūt reiškė, kad jį skaitančiam žmogui turi būti kaip minimum 15 metų (”15 min”). Žižius jame aptiko keletą keistų kvadratų, į kuriuos kažkokia tvarka reikėjo surašyti visokius skaičius.

Žinoma, Žižius nebūtų Žižius, jei nepradėtų girtis, kad apie šituos kvadratus viską žino. Tiesa, šį kartą jis iš tikrųjų žinojo, ką kalba. Pasirodo, tai yra nelabai senas ir Japonijoje (netoli mano gimtosios P. Korėjos… ech..) labai populiarus galvosūkis sudoku. Mums bematant Žižius jį išprendė ir paaiškino taisykles. Užsikabinome visi. Net HiPis įsitraukė į procesą - prisijungęs prie interneto iš specialios svetainės parsiuntė daugybę šitų galvosūkių, kuriuos išspausdino per savo gyvenimo draugą - spausdintuvą HePį. Nepamenu, ar kada pasakojau, bet man jųdviejų draugystė atrodė gana įtartina - nors HiPis savo visa povyza bylojo, kad nenori su niekuo per daug bendrauti, tačiau su šituo spausdintuvų padermės atstovu jis mielai leisdavo laiką susijungęs per USB jungtį. Nors, tiesą sakant, tai ne visai mano reikalas - jei jiems gerai, man irgi gerai.

Visas “Omnitel” salonas užsikrėtė sudoku karštine: Sania, Benzinas, Plonis, Eržilas, tas pats Žižius, kiti mobiliakai, kurių net vardų nežinau - įsitraukė į procesą. Bet tada nutiko tai, kas galėjo nutikti blogiausia - viena iš Motorolų, vardu Morta, taip įsijautė į sudoku, kad be sustojimo juos sprendė 4 valandas: nekreipdama į aplinką dėmesio, ignoruodama visus kitus, ji sprendė, sprendė, sprendė, skaičiavo, kompiliavo, sprendė, sprendė, sprendė, kol pradėjo visa drebėti, virpėti, ekranas pradėjo keisti spalvas, dangtelis tai užsidaryti, tai vėl atsidaryti, kol sulig nerišlia polifonine melodija Morta krito be sąmonės.

Visi pasimetė - juk mes kompiuteriai ir mobiliakai, o ne inžinieriai/remontuotojai. Kas įdomiausia, būtent šioje situacijoje visai kitą savo veidą parodė Žižius. Jis pirmas be sau būdingo pasikėlimo ir gyrimosi puolė prie nukritusios Mortos ir pradėjo jai daryti dirbtinį kvėpavimą per Bluetooth'ą, jungėsi per infraredą, netgi paprašęs visų nežiūrėti, įsikišo sau jos PC-mobile kabelį.. Bet visos pastangos buvo bergždžios. Morta buvo nebegyva. Tiesa, girdėjom, kaip salono darbuotojai sakė, kad čia tik baterija pagedo, ir greitu metu Morta vėl bus sveika. Mūsų širdyse ji jau buvo mirusi. Patys suprantate, kad telefonas su nauja baterija yra jau nebe tas…

Gerai bent tiek, kad pavyko pamatyti kitą, daug geresnį Žižiaus veidą.. Gal jis ne toks pasikėlęs snobas, kaip kad atrodė iš pradžių?..

Rodyk draugams